The "gap year" story of two young people

The "gap year" story of two young people

Kodėl Jūs nusprendėte imti gap year ir kodėl šis pasirinkimas yra normalu?

Svarstydami, ką norime veikti po mokyklos, galvojome apie įvairiausius variantus. Mintis apie universitetą baugino, nes nežinojome, kur ir ką norime studijuoti. Svarbiausia, nežinojome, ar išvis to norime. Šalia šių apmąstymų viduje nuolat kirbėjo jausmas, kad gyvename apsupti teorijos, tačiau praktinių gyvenimo įgūdžių praktiškai neturime. Šis jausmas buvo labai stiprus, nes Vilniaus licėjuje mokslams skyrėme didžiąją savo laiko dalį. Tuomet natūraliai kilo mintis: „kas būtų, jeigu padarytume pertrauką?“ Ėmėme žiūrinėtis įvairius variantus, kalbėjomės apie tai, kaip tokie „pertraukos metai“ galėtų atrodyti. Kuo daugiau mąstėme, tuo stipriau įsitikinome, kad norime tai padaryti. Mūsų aplinkoje toks sprendimas nebuvo normalu, tačiau nebūtinai tai, kas yra norma, yra gerai. Mums pertraukos metai buvo reikalingi tam, kad susivoktume, ko norime iš gyvenimo, ir leido į akademinį gyvenimą sugrįžti su dideliu noru ir smalsumu. Džiaugiuosi, kad pasielgėme nenormaliai!

 

Su kokiais iššūkiais teko susidurti prieš išvykstant? Ir kaip juos įveikėte? (Kaip susitvarkėte su jaučiamas aplinkinių spaudimu ir nepritarimu tokiam Jūsų sprendimui?)

Žinoma, pasidalinus šia idėja su tėvais ar draugais, buvo labai daug klausimų. Mūsų aplinkoje tokios kelionės pavyzdžių nebuvo, todėl ir mūsų artimiesiems sprendimas atrodė keistas. Vieniems žmonėms atrodė, kad taip darome tiesiog dėl to, kad pavargome nuo mokslų, kitiems - dėl to, kad protestuojame prieš nusistovėjusią sistemą, dar kitiems – dėl to, kad esam tinginiai ar tėvelių išlaikytiniai, keliaujantys atostogauti. Nuomonių buvo įvairių, tačiau savo sprendimu tikėjome ir žinojome, kad į kelionę vykstame su tikslu. Tam tikra prasme kiekvienas neigiamas komentaras apie mūsų sprendimą tik ir stiprino norą įrodyti, kad nusistovėjęs šablonas „mokykla-universitetas-darbas“ tėra viena iš galimybių. Savimi tikėti labai padėjo ir mūsų blogo www.kitaip.lt sėkmė. Čia kiekvieną savaitę pasakojome apie savo kasdienybę, be jokių pagražinimų dalinomės visais džiaugsmais ir vargais. Mūsų pasakojimus skaitė šimtai žmonių, dažnai sulaukdavome klausimų apie įvairius savo pasirinkimus, kurie įkvėpė keliauti ir kitus žmones. Grįžę išleidome knygą apie biudžetinį keliavimą „Keliavimas KITAIP: kaip tai padaryti?“ ir dar iki karantino pradžios susitikdavome su jaunais, keliauti norinčiais, bet dvejojančiais žmonėm. Visa tai parodė, kad mūsų kelionė prasminga ne tik mums ir kad ne mes vieni susiduriame su priešprieša nestandartiniams sprendimams.

 

Kokiose šalyse lankėtės?

Jungtinėje Karalystėje, JAV, Panamoje, Ekvadore, Peru, Čilėje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Singapūre, Japonijoje, Kinijoje, Nepale, Italijoje.


Su kokiais iššūkiais teko susidurti išvykus? Ir kaip juos įveikėte? (Galbūt iš pradžių buvo sunku adaptuotis kitoje šalyje ar galbūt buvo nelengva išeiti iš savo komforto zonos).

Į Jungtinę Karalystę išskridome praėjus mažiau nei dviem savaitėms po mokyklos baigimo, man tuo metu buvo 18 metų, Justinui 19 metų. Kelionei pinigų užsidirbome patys, tačiau vis tiek daug jų neturėjome. Dėl to neretai tekdavo priimti sprendimus, kurie buvo sudėtingi tiek fiziškai, tiek morališkai, pvz., ne vienąkart teko miegoti gatvėje arba valandų valandom nesėkmingai tranzuoti. Buvo ir labai skaudžių patirčių, pvz., keliaujant Naujoje Zelandijoje patekome į avariją, o likus dienai iki grįžimo į Lietuvą buvo pavogtos mūsų kuprinės su visomis kelionės nuotraukomis. Šiuos sunkumus pavyko įveikti tik dėl to, kad juos patyrėme kartu. Esame stipri komanda, todėl, kad ir kaip banaliai beskambėtų, vienose situacijose pamotyvuodavo vienas, kitose – kitas. Taip ir judėjome į priekį 😊 


Ką tais metais veikėte / kokia veikla užsiėmėte?

Kadangi pinigų kelionei neturėjome, prieš pradėdami „tikrąją“ kelionę, dirbome Notingemo oro uoste esančiame restorane. Dirbdami du mėnesius po 12 valandų per dieną be laisvadienių, užsidirbome pinigų skrydžiams ir būtinosioms kelionės išlaidoms padengti. Tuomet išvykome į JAV, kur kartu su Justino dėde mėnesį keliavome po šalį sunkvežimyje ir pristatinėjome prekes kartu aplankydami aplinkines vietoves. Toliau keliavome formatu „viena šalis – vienas mėnuo“. Kiekvienoje aplankytoje šalyje mainais už maistą ir pragyvenimą dirbome įvairiose vietinių įstaigose, pvz., hosteliuose, restoranuose, fermose. Dirbome maždaug po 25 valandas per savaitę, o likusį laiką keliavome vieni arba su žmonėm, su kuriais susipažinome atvykę į šalį. 


Ar ši patirtis Jus ko nors išmokė? Jeigu taip, tai ko?

Šie metai yra ir visada bus vienas iš beprotiškiausių mūsų gyvenimo nuotykių. Kelionė padovanojo suvokimą, kiek nedaug žmogui tereikia, kad jis būtų laisvas ir laimingas. Jos metu susipažinome su daugybe nuostabių žmonių, kurių gyvenimo istorijos formavo mūsų pačių požiūrį į pasaulį. Svarbiausia, keliaudami sau ir, tikiuosi, savo skaitytojams paneigėme tą nusistovėjusią normą, kad tėra vienas gyvenimo kelias. Jų yra daugybė ir kiekvienas žmogus gali rinktis, nesvarbu, ką apie tai mano kiti, ar kaip labai tas kelias neatitinka visuomenės normų. Ir keliavimui nereikia daug pinigų, jeigu to tikrai

 

Jeigu turėtumėte galimybę rinktis iš naujo, ką pasirinktumėte: gap year ar aukštąją mokyklą? Kodėl?

Nesuprantu, kodėl žmonės nori rinktis tarp šių dviejų puikiai suderinamų dalykų. Mes metus pakeliavome, o po tų metų sėkmingai įstojome į puikų universitetą, kuriame studijuojame įdomias specialybes ir mokomės apie kitokius dalykus negu keliaudami. Gap year mums leido išmokti daug praktinių dalykų, pailsėti nuo teorijos ir susivokti, ar ir ką mes norime studijuoti. Po tų metų buvome pasiilgę akademinės srities ir su džiaugsmu grįžome į mokslus. Keliaudami sutikome ir žmonių, kurie į mokslus po gap year nebegrįžo niekada. Tačiau tai nėra kažkokia siaubinga gap year pasekmė. Priešingai, jie taip padarė, nes suprato, kad nori užsiimti kita veikla ir atsitraukimas nuo mokslų leido tai pamatyti. 


Kadangi planuojate keliauti ir šią vasarą, kokius gap year praleidimo būdus rekomenduotumėte ar, kokių idėjų pasiūlytumėte jaunam žmogui, ką tik baigusiam vidurinę mokyklą, kuris svarsto ar rinktis gap year ar stoti į aukštąją mokyklą?

Priimant bet kokį sprendimą, yra svarbi motyvacija. Jeigu žmogus stoja į universitetą tik dėl to, kad taip nori jo tėvai, močiutė ar mokytojai, tuomet gap year gali būti puikus šansas sustoti ir pagalvoti, ko tu vis dėlto nori iš gyvenimo. Turime ne vieną draugą, kuris po mokyklos iškart stojo į universitetą nežinodamas, ko nori ir kodėl tai daro, o po metų perstojo kitur arba studijas išvis metė. Lygiai taip pat, jeigu norisi po mokyklos keliauti, nes tai tapo madinga, siūlyčiau sprendimą permąstyti. Yra daug skirtingų gap year formų: galima keliauti po daug šalių ar apsistoti kokioje vienoje šalyje, galima likti Lietuvoje ir padirbėti ar pasimokyti naujų dalykų. Kiekviena gap year forma turi praktines puses, kurias būtina apsvarstyti, pvz., kaip už viską teks susimokėti, ar keliauti vienam, ar su kažkuo, jeigu su kažkuo, tai ar tikrai pavyks kartu praleisti ilgą laikotarpį kartu 24 valandas per parą ir panašiai. Vis dėlto, svarbiausia, jeigu galvoje kirba gap year idėja, jos nesibaidyti dėl baimių ar aplinkinių nuomonių. Tokiu atveju, reikia tiesiog imti ir pasidomėti potencialiomis galimybėmis, o jas apmąsčius kai kurios opcijos atkris ir sprendimą priimti bus daug lengviau. Nežinantiems, kur pradėti, siūlau pasidairyti po savanorystės ar darbo užsienyje platformas, pvz., Workaway, Hovos, Workitus ( //workitus.com/ ).


 


 



 


 



 

Be the first!

Subscribe our newsletter and be the first to know about the hottest open job positions, best employees, and our other news!